2016 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Lijo, lijo ir lijo.

Lijo, lijo ir lijo. Paršelis sakė sau, kad dar niekad gyvenime - o jam buvo baisiai daug metų: gal treji, o gal net ketveri - kad niekad dar nebuvo matęs tiek daug lietaus. Diena po dienos lijo, lijo ir lijo.

"Jeigu,- galvojo jis, žiūrėdamas pro langą,- prasidėjus lietui, būčiau buvęs pas Pūkuotuką ar Jonuką, ar Triušį, turėčiau Kompaniją: nereikėtų styrėti vienui vienam nieko neveikiant ir tik ...galvojant, kada gi liausis liję." Jis įsivaizdavo, kaip paklaustų Pūkuotuką: "Sakyk, ar matei kada tokią Liūtį, Pūkuotuk?" - O Pūkuotukas atsakytų: "Ar nebaisu, Paršeli?"- Ir Paršelis vėl paklaustų: "Įdomu, ar pas Jonuką irgi lyja?" - O Pūkuotukas pareikštų: "Vargšelis Triušis, ko gero, išsikraustė iš savo olos, kad nenuskęstų."- Puiku būtų taip šnekučiuotis, nes iš tikrųjų kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti...

 
Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...